Grupės galia arba kuo pamaitinti žmogiškumą?.

„Mes gyvename ir judame grupėse lyg žuvys vandenyje“, - sakė Sigmund Fuchs. Žmogus – bendruomeninis, grupėmis egzistuojantis gyvūnas. Be savo gaujos, bandos, spiečiaus, be „bendraminčių“ mūsų individualumas nieko vertas. Žmoniškam tapatumui gyvybiškai svarbus priklausomybės jausmas. Šis jausmas yra taip įaugęs į mūsų kraują, kad apie jį retai susimąstome. Juk žuvys nežino, kad gyvena vandenyje, tačiau tai nė kiek netrukdo joms plaukti. Panašiai kaip žuvims reikalingas vandenyje ištirpęs deguonis, taip ir mums, mūsų sielos gyvybei ir sveikai savasčiai palaikyti gyvybiškai svarbus susietumo su kitais žmonėmis jausmas. Kaip ir jausmas, kad esi dalis kažko didesnio nei asmeninis Ego: esi šeimos, profesinio klano, bažnytinės bendruomenės, senų draugių ratelio narys. Gal todėl taip sunku ištverti atskyrimą, - didesnio skausmo, nei būti išvarytam iš savo gaujos, vargu ar surastume. Net ir labiausiai užkietėję nusikaltėliai bijo karcerio – visiško atskyrimo keliamų kančių.

Terapija būnant tarp žmonių

Buvimas grupėje – neatsiejama gyvenimo dalis. Ji ne tik patenkina mūsų poreikius, bet ir gali padėti išspręsti įvairias problemas. Tarkime, psichoterapinių grupių dėka žmonės gauna jiems reikalingą pagalbą ir įgyja sugebėjimą geriau tvarkytis su iškylančiais sunkumais gyvenime už grupės ribų. Kaip tai vyksta?
Nors ne visi mes turime visas sveikas asmenybės dalis, žmonių grupėje, kurioje yra bent 5-7 nariai paprastai yra visos sveikos ir būtinos normaliam kiekvieno iš mūsų egzistavimui psichikos dalys.
Mes visi turime žmogiškojo ryšio poreikį, arba taip vadinamą santykių alkį, kaip teigia prisirišimo teorijos šalininkai. Jį galime patenkinti įvairiai, tačiau ypač gerai - žmonių grupėje, nes ten - kaip brangiame restorane - daug patiekalų ir visuomet gali išsirinkti tai, ko tau labiausiai norisi. Tai skamba paprastai ir net buitiškai, tačiau atidžiau pažvelgus į šitą idėją, atrandi, jog ji turi ir žymiai gilesnius, egzistencinius ir religinius dalykus siekiančias prasmes.
Grupinės terapijos metu psichoterapinis darbas vyksta žmonių grupėje. Manoma, kad grupinė psichoterapija yra labiau stimuliuojanti, intensyvesnė ir padeda pasiekti panašių terapinių tikslų kaip ir individuali psichoterapija, tik su mažesnėmis pastangomis ir per trumpesnį laiką. Grupinės sesijos pradėtos pastebėjus, kad ir patys žmonės, net ir be profesionalų priežiūros, gali nemažai padėti vieni kitiems. Juk kitų problemas pastebėti yra žymiai lengviau, kaip ir numatyti jų kilmės priežastis bei pagalbos būdus.
Psichoterapinėje grupėje dalyvauja nuo 5 iki 12 narių. Grupę paprastai veda psichoterapeutas, tačiau egzistuoja ir tokios grupės, kuriose nėra vedančiojo, o visi jos nariai yra lygiateisiai: ir duodantys, ir gaunantys pagalbą – daugiausia taip veikia savitarpio paramos grupės, tačiau panaši tradicija egzistuoja ir grupinėje analizėje. Paprastai psichodinamiškai arba psichoanalitiškai orientuotose grupėse, darbas vyksta pokalbio arba laisvos diskusijos būdu, kurioje dalyvauja visi grupės nariai. Grupinėje terapijoje veikia taip vadinamas „grandinės efektas“ – kuomet vienas grupės narys tarsi pasigauna ir savaip pratęsia prieš tai kalbėjusio žmogaus mintį (tai atitiktų laisvų asociacijų principą individualioje terapijoje).

Šeima, grupė, bendruomenė
Žmonių grupė, net ne psichoterapiškai orientuota, o tiesiog susidedanti iš vienas kitą pažįstančių žmonių, tikrai gali būti universalus pagalbos šaltinis visiems jos nariams, tačiau gali tapti ir masinės psichozės reiškiniu – kuomet grupės nuomonė tampa svarbesnė nei žmogiškumas. Psichoterapijos pradininkai ir pripažinti mokslininkai: J. Rickman, M. Balint ir D.W. Winnicott, W. Bion bei jų mokinys C. Bollas savo darbuose svarstė ir plėtojo objektinių ryšių psichoterapijos teorijas ir siejo jas su grupinių procesų dinamika. Pabandykime pasižiūrėti taip: vienas – tai aš, subjektas (vienetas), du – tai Aš ir Tu (pora), trys tai vyras, moteris ir vaikas (trikampis), keturi – tai vyras, žmona ir vaikai (šeima), penki tai mes ir dar vienas, ne iš mūsų šeimos, bet taip pat mums svarbus (bendruomenė), šeši tai mūsų bendruomenė ir kiti (tauta), septyni tai jau visa žmonija, civilizacija. ir t.t.
Dirbant psichoterapinį darbą labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie, šia prasme, negali suskaičiuoti net iki keturių. Beje, pasitaiko žmonių, kurie net nėra vienetas, o greičiau panašūs į -1, tiek svarbių asmenybės dalių jiems trūksta, jie dažnai serga psichoziniais susirgimais arba tampa priklausomi. Tačiau dažniau pagalbos kreipiasi žmonės jau įveikę nežmoniškus sunkumus, priėmę gyvenimo iššūkius, įgiję išsilavinimą, susikūrę visuomeninį statusą, padarę gerą karjerą, tačiau taip ir neįstengiantys gyventi šeimoje. Dažnai jie gyvenime jau patyrę dvi ar net tris santuokas, augina būrelį vaikų, tačiau ryšiai tarp jų padriki ir chaotiški, o kiekvienas naujas bandymas sukurti stabilią šeimą atneša tik dar daugiau praradimų ir skausmo. Objektinių ryšių teorijos požiūriu, tai žmonės, kurie negali suskaičiuoti iki keturių. Kuomet susitinka vyras ir moteris, tarp jų užsimezga intymus, seksualinis ryšys, jie gali susilaukti vaiko, tačiau mes gerai žinome, jog tai dar nereiškia, kad jie galės išbūti drauge ilgą laiką ir taps viena šeima. Kuo skiriasi buvimas šeima nuo tiesiog gyvenimo drauge? Kas yra tas paslaptingasis dėmuo, kurį reikia pridėti prie tiesiog vyro, moters ir vaiko tam, kad jie taptų visuma, kuri yra daugiau nei atskira dėmenų suma, taptų viena šeima? C. Bollas rašo, jog šeima kilusi iš lot. žodžio falmilia – t.y. tai, kas sava, pažįstama. Šeima – tai pažįstamų, savų žmonių būrelis, kuriuos jungia bendra „mes esame viena šeima“ patirtis. Tokiu būdu ketvirtasis dėmuo, arba ketvirtasis psichikos objektas – tai giliai įsišaknijusi, turinti gentinį ir biologinį pagrindą psichikos struktūra, kuri pirmiausia yra atsakinga už bendravimą ir gerą informacinių kanalų funkcionavimą tarp atskirų šeimos narių. Tai pasąmoningas darinys mūsų psichikoje, kuris atpažįsta „sava“ ir „svetima“, ir suteikia psichinės erdvės mąstyti apie save kaip apie dalelę šeimos. Čia vyksta sprendimai, kas yra sava ir kas mums svetima. Šis objektas yra bendras visiems šeimos nariams ir jo funkcionavimą mes jaučiame kaip tam tikrą intymumo ir atvirumo būseną bei meilę savo artimiesiems. Čia telpa begaliniai drauge išgyventi momentai ir suvokimas to, kas priimtina, leistina šioje šeimoje ir kas draudžiama. Kiekvienos šeimos kūrimas pasąmoningų, laukinių procesų lygyje prasideda nuo žudymo. Juk kai susitinka vyras ir moteris, jie atsineša savuosius ketvirtuosius objektus – savąją patirtį kas buvo leistina ir draudžiamą jų tėvų šeimose ir, tam, kad galėtų atsirasti nauja šeima, naujas, jų drauge sukurtas psichikos darinys kuriuo jie dalinsis ir su savo vaikais, senųjų elgesio būdų tenka atsisakyti kartą ir visiems laikams. Tai nėra taip lengva padaryti, kaip gali pasirodyti. Jausmas prilygsta išdavystei ar tėvažudystei. Tačiau tuo pat metu jie turi savo pagalbininką – taip vadinamą meilės įstatymą, kurį randame ir Naujajame Testamente: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Būtent ši taisyklė, žinojimas, jog sveikas altruizmas ir pasiaukojimas yra neišvengiama žmogiškojo artumo prielaida ir yra stebuklingasis, magiškas ingredientas kurį pridėjus prie trijų (moters, vyro ir vaiko) įmanoma gauti keturis (šeimą). Meilės dėsnis teigia, jog nors tarp mūsų gali kilti vaidai, konfliktai, nesutarimai ir net skausmingi atviros neapykantos momentai, mes juos išgyvensime, nes pyktis praeina, o meilė ir laimė rūpintis saviškiais išlieka.


Kaip grupė žmonių gali padėti išspręsti mano problemas?
I. Yalom savo knygoje „Grupinė terapija“ įvade pateikia tokį pamokantį palyginimą: vienas dievobaimingas Rabinas labai bijojo mirties, jis meldėsi ir prašė, kad Dievas jam parodytų, kas jo laukia pomirtiniame pasaulyje. Dievas išklausė jo maldas ir atsiuntė Angelą, kuris miego metu nusivedė Rabiną į pomirtinį pasaulį. Pirmiausia jiedu atėjo į Pragarą. Žmogus pamatė nedidelį kambarį, kuriame ratu už stalo sėdėjo grupė žmonių. Visi jie buvo labai nelaimingi, atrodė išsekę, peralkę ir perkarę, tiesiogine to žodžio prasme mirė iš alkio ir troškulio. Ant stalo garavo gardaus maisto puodas ir buvo padėta tiek šaukštų kiek žmonių buvo kambaryje, tačiau visi jie turėjo labai ilgus kotus ir todėl nė vienas žmogus negalėjo įsidėti maisto iš puodo sau į burną ir buvo pasmerkti amžinai alkti ir kankintis. Vėliau angelas nusivedė Rabiną į Dangų. Rabinas pamatė tokį patį kambarį, jo viduryje stovėjo toks pats stalas, ant stalo stovėjo toks pats puodas maisto ir gulėjo tokie patys ilgakočiai šaukštai, tačiau žmonės, sėdintys aplink stalą, atrodė sotūs, laimingi ir viskuo patenkinti. Rabinas labai nustebęs paklausė Angelo, kaip gi jiems pavyko pasisemti maisto tais šaukštais, kuriais esantys Pragare, nesugebėjo pasimaitinti. Angelas nusišypsojo ir paaiškino, kad tais šaukštais Danguje esantys žmonės tiesiog išmoko pamaitinti vieni kitus.
Kuomet pati tik pradėjau lankyti psichoterapinę grupę, sapnavau keistą sapną, tačiau manau, kad skaitytojams jo prasmė bus gana aiški. Sapnavau jog atvažiavau į benzino kolonėlę, įsipilti kuro. Tuo pačiu nusprendžiau ir užkąsti, nes žinojau, kad tos kolonėlės kitoje pusėje yra valgykla. Aš priėjau prie stalo, prie kurio sėdėjo žmonės ir valgė, drauge su jais papietavau ir tik baigdama valgyti staiga suvokiau, kad tai visai ne valgykla ar kavinė, kad aš pati nieko nesuprasdama valgiau pietus drauge su šeima, kuri kažką šventė. Susigėdusi puoliau atsiprašinėti ir siūlyti užsimokėti už pietus, tačiau aplink esantys žmonės tik ramino mane ir supratingai šypsodamiesi linkčiojo, atseit, viskas gerai, tu irgi esi laukiama tarp mūsų. Manau, jog panašiai kaip aš tuomet, gali jaustis daugelis žmonių, kurie apsisprendžia prisidėti prie vienos ar kitos psichoterapinės grupės. Užplūsta drovumo, gėdos, jaudulio išgyvenimai, troškimas būti priimtu ir pastebėtu, nežinios, pasikeitimų baimė, ir baimė, kad nepatiksi toks, koks esi. Kaip psichoterapeutė aš jaučiausi turtinga – maniau, jog turiu kuo užsimokėti už tai, ką gausiu grupėje, tačiau pasirodė, jog mano žinios nėra tai, kas konvertuojama grupėje – sapne įvyksta vertybių perkainojimas ir santykio perkeitimas - tikrąja valiuta tampa artumo, intymumo, buvimo tos pačios šeimos dalimi jausmai.

Kokias problemas galima spręsti grupėje?
Manoma, kad grupėse galima spręsti panašias problemas kaip ir individualioje terapijoje. Psichoterapinės grupės tinka žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos, panikos atakų ar išgyvenantiems pastovų nerimą bei įtampą, nemigos, valgymo sutrikimų, nepaaiškinamų baimių, įkyrių minčių ar veiksmų, ištiktiems nuolatinio streso, sergantiems priklausomybėmis, patyrusiems netektis, traumas, smurtą ar prievartą ir t.t. Grupės gali padėti ir žmonėms, turintiems taip vadinamų „asmenybės“ arba „charakterio“ sutrikimų, kenčiantiems nuo tokių dalykų kaip: perdėto drovumo ir baimės kalbėti viešai, vienatvės, artimų santykių nebuvimo, nesugebėjimo turėti asmeninę nuomonę, nesavarankiškumo, pernelyg didelio impulsyvumo, perdėtų ambicijų ir pernelyg stiprios orientacijos į pasiekimus, perdėto poreikio nuolat konkuruoti ir t.t. ir pan. Tačiau svarbiausias grupinės ir individualios terapijos skirtumas sprendžiant šiuos sunkumus yra tai, jog grupė yra ideali terpė spręsti kylančias žmonių tarpusavio bendravimo problemas. Grupėje žymiai greičiau ir aiškiau nei individualioje terapijoje ne tik atsiskleidžia įprasti ir liguisti, sustabarėję ir destruktyvūs žmogaus naudojami bendravimo modeliai ir stereotipai, bet ir galima mokytis naujų, sąmoningai pasirinktų santykių formavimo būdų.

Padeda pamatyti save iš šalies
Sakoma, kad jei nori pamatyti savo veidą, reikia prieiti prie veidrodžio, o jei nori pamatyti savo sielą, reikia prieiti prie kito žmogaus... Sugebėjimas pasidalinti savo intymiais išgyvenimais bei žinojimas, kad kitiems žmonėms būdingos panašios patirtys, ne tik suteikia palengvėjimą, bet ir gali išlaisvinti iš kankinančios vienatvės. Individualioje terapijoje ypač naudinga taip vadinama „atspindėjimo“ patirtis –savęs ir savo problemų pamatymas terapeuto akimis, tarsi galimybė pagauti savo sielos atspindį kito žmogaus sieloje, lyg kokiame veidrodyje. Tokia patirtis labai teigiamai veikia mūsų savivoką ir savęs vaizdą. Tik tokiu būdu įmanoma išsiugdyti sugebėjimą stebėti save ir pamatyti iškraipymus, kuriuos įneša intensyvūs jausmai, situacijos, vertybių sistemos, įsitikinimai ir daugelis kitų dalykų. Grupėje šis atspindėjimo ir savivokos faktorius yra kelis kartus stipresnis, nes čia veikia nebe vienas veidrodis, bet visa veidrodžių sistema, kuri atspindi ne plokščią savęs vaizdą – bet kažką panašaus į įvairiapusę dvasinę hologramą. Į grupę galima žiūrėti ir kaip į pirminės šeimos modelį, - čia galima geriau suvokti savo tarpasmenines patirtis ir įgyti naujo, koreguojančio ir gydančio patyrimo ir įžvalgų.
Grupėje atsiskleidžia ir patys universaliausi, egzistenciniai dalykai: kokia mūsų žmogiškojo gyvenimo prasmė, ar yra prasmė kentėti, kas mūsų laukia kelio pabaigoje, ką paliksime, kai išeisime ir t.t. Tik kiti žmonės gali suteikti mums neįkainojamą bendrumo jausmą. Grupė suteikia viltį – juk jei kažkam jau pavyko susitvarkyti su panašiais sunkumais, tai kodėl gi negalėtų pavykti ir man. Susitelkusi ir darbinga grupės atmosfera pasižymi ir dar viena puikia savybe – tiek sąmoningame, tiek nesąmoningame lygmenyje grupė veikia kaip talpykla visų jos narių jausmų, minčių, fantazijų, projekcijų ir vaizdinių – kad ir kiek sunkūs, kankinantys jie būtų. Būtent ši patirtis – kad grupė gali atlaikyti ir priimti visus mano jausmus, troškimus ir baimes, leidžia ir man laisviau priimti ir mylėti save tokį, koks esu. Grupinė nuo individualios terapijos dar skiriasi ir tuo, jog grupė visuomet yra ir scena – saugi žaidimų ir vaidinimų erdvė, dvasios „pratybų aikštelė“. Kartais tikrų pasikeitimų tenka laukti labai ilgai ir kantriai, kol į sceną išdrįsta įžengti ir pagaliau prabilti seniai išmoktą monologą sunkiai sutrikęs ar įskaudintas vaikas, tačiau paprastai tokia drąsa pačiame žmoguje atveria ir išlaisvina nepaprastai daug sielos energijos ir kūrybiškumo. Būnant tarp žmonių daug duoda kitų elgesio kopijavimas: autentiškos tapatybės formavimasis prasideda nuo mėgdžiojimo ir pakartojimo kurstomo troškimo būti tuo, kuo tu dar nesi. Šalia šių ir dar daugelio kitų dalykų mano galva svarbiausia yra tai, jog pasąmoniniame lygmenyje grupė veikia lyg mūsų žmogiško egzistavimo terpė ir matrica. Čia verbaliniame ir neverbaliniame lygmenyje mes keičiamės vieni su kitais labai asmenine ir informacija. Grupės santykių kontinuumas ir yra toji aplinka arba kitaip tariant „gyvybinė terpė“ kurioje gali tarpti, augti ir skleistis mūsų žmogiškumas, tiesdamas švelnias gijas kitų žmonių sielų link, susiliedamas ir susipindamas su jų patirtimis, tam, kad galėtume perkainoti ir iš naujo įprasminti savo pačių gyvenimo istorijas.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
. ......................................................................................................................................

     Komentarų nėra
. ............................................................................................................................................................................................

  Parašyti komentarą:

 
Kontaktinis asmuo *   
El. paštas *    
Pareigos    
Telefonas