Atsargiai - namuose paauglys!.

Stotelė tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio

Sakoma, kad paauglystė - ne liga. Tačiau dažnai ji šeimai atneša ne ką mažiau išbandymų. „Jei būtų liga, galėtume savo sūnų ar dukrą atiduoti gydytojų globai, o tinkamai parinkus vaistus tikėtis visiško pasveikimo. Deja, nėra tokios „stebuklingos piliulės“, - tikina psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė. Su ja kalbamės apie tai, kaip tėvams ir vaikams lengviau išgyventi paauglystę.

Ar iš tiesų paauglystė dabar prasideda anksčiau ir vėliau baigiasi?

Taip, tai vadinama akceleracija. Kai kas kaltina genus, gerėjantį pragyvenimą ir mitybą, kiti - įvairių maisto priedų, o taip pat ir hormonų bei augimo stimuliatorių, be kurių šiandieną neapsieina gyvulininkystės ir augalininkystės pramonė, įtaką. Tiesa yra ta, kad dabartiniai paaugliai auga ir vystosi bei fiziškai subręsta nepalyginti anksčiau negu mūsų senelių ar prosenelių laikais. Deja, dvasinės raidos tai labai neįtakoja. Paauglys, nors ir turi suaugusio žmogaus kūną, viduje lieka vaiku, kuriam dar labai mūsų globos ir rūpesčio.

Kaip pasikeičia vaiko mąstymas, elgesys ir kodėl?

Paauglius ir jų pasikeitusį elgesį lengviau suprasti ir pateisinti suvokus, jog tai nelengvas jiems patiems etapas, pažymėtas „nepastovumo“ žyme. Lyg tarpinė stotelė tarp vaikiško ir suaugusiųjų pasaulio. Todėl paaugliai kartais elgiasi kaip visai suaugę, atsakingi, pareigingi, reikalauja laisvės, trokšta būti įvertinti. O kai visai to nesitikime, gali pasielgti kaip maži vaikai – impulsyviai, neatsakingai, pasiduoti „akimirkos nuotaikai“ nesusimąstydami apie tokio elgesio pasekmes.

Pavyzdžiui, paauglys pradeda reikalauti kad į jo kambario duris būtų įstatyta spyna, prašo kitų šeimos narių neiti ten be leidimo ir belstis (visai adekvatūs suaugusio žmogaus norai), o tam, kad šeimos nariai nepamirštų šių reikalavimų, pakabina ant savo kambario durų iš išorės kaukolės su sukryžiuotais kaulais piešinį (norų realizacijos priemonės tikrai labai vaikiškos).

Nepamirškime, kad dėl paaugliui iškilusių brendimo uždavinių ir šio laikotarpio „pereinamumo“ specifikos augančių vaikų psichika darosi labilesnė, greičiau praranda pusiausvyrą, o jiems tenka atlaikyti tikrai ne mažą įtampą. Iš vienos pusės stiprėja tėvų ir mokytojų reikalavimai, viduje stiprėja seksualinė ir agresyvi energija, poreikis susirasti draugų, mylėti, jaustis artimu ir išsikovoti pripažinimą bendraamžių tarpe.

Vienas iš paauglišką psichiką įtakojančių dalykų - dėl brendimo ir hormonų įtakos sustiprėję potraukiai, ypač seksualinis. Tėvams savo vaikus leis geriau suprasti suvokimas, jog paaugliška mąstysena ir elgesys visuomet yra labai erotizuoti. Jie daug galvoja apie seksą, meilę, švelnumą, draugystę, apie tai fantazuoja. Išoriškai gali atrodyti viskam abejingi, nutolę arba nuolat pasinėrę į kokią nors veiklą, išorinėmis priemonėmis abndydami kontroliuoti savo emocinę savijautą.

Paauglystėje toli gražu ne mokymasis ir tėvų ar autoritetų pripažinimo siekimas motyvuoja. Pagrindinis paauglystės uždavinys yra susirasti draugų, terpę, kurioje gali jaustis saugiai, savu ir būti priimtas. Mūsų, tėvų, užduotis yra padėti savo vaikams spręsti šio sudėtingo jų brandos laikotarpio uždavinius. Moralizuoti ir kalbėti apie pažymius bei skiepyti jiems savo amžinųjų gyvenimo vertybių supratimą jau yra gerokai per vėlu.

Kodėl tėvams dažnai būna taip sunku suprasti į paauglystę įžengusius savo vaikus?

Suprasti nėra sunkiausia. Sunkiausia ištverti savo paauglius vaikus su visomis jų iki kraštutinumo užliejančiomis emocijomis. Visi tėvai, kurie augina paauglius, yra patyrę būseną, kai norėtum savo vaiką tiesiogine to žodžio prasme „įmūryti į sieną“ arba „prilupti su šlepete“. Paaugliai gali labai skatinti savo tėvus jausti pyktį ir bejėgiškumą, nes tai yra jausmai, iškylantys jiems patiems bendraujant su bendraamžiais, su jais jiems patiems sunkiausia susitvarkyti. Neklausymas, atsikalbinėjimas ir mūsų statymas į nemalonią padėtį - tai nesuvoktas pagalbos prašymas.

Pagal mūsų reakcijas jie mokosi tvarkytis su šiais emociniais sunkumais. Panašiai kaip filme „Operacija Y“, kuomet vienas iš veikėjų sako kitam: „treniruokis su katėmis“. Šiuo atveju mes ir esame tos katės, su kuriomis mūsų bręstantys vaikai treniruojasi, mokydamiesi gyventi. Be to, jiems įžengus į paauglystę atsinaujina mūsų pačių kažkada neįveikti emociniai paauglystės sunkumai, vidiniai konfliktai: galios pajautimas, noras pirmauti, būti teisiu ir neklystančiu autoritetu. Kartais praverstų pamąstyti, argi ne mūsų pačių vidinis paauglys linkęs veltis į kovas su savo vaikais???

Kodėl jiems svarbiausi tampa draugai, o suaugusius ima negailestingai kritikuoti?

Vienas iš paauglystės sunkumų - taip vadinama „tapatumo krizė“. Ji prasideda nuo troškimo sugriauti viską, kas iki jų buvo pripažinta, atrasta, nes tik plyname lauke gali atsiskleisti jų pačių dar netvirtas ir menkai suvokiamas unikalumas ir originalumas. Dvasine prasme toks elgesys prasideda nuo negailestingos kritikos ir nuvertinimo jau įsisenėjusios tvarkos, tėvų, senelių puoselėtų ir jiems skiepytų vertybių. Griovimas ir troškimas kritikuoti siejasi ir su sustiprėjusiais agresyviais impulsais. Būtent agresyvaus ir seksualinio impulsų raiška verčia paauglius jungtis į grupuotes, jos gyvena pagal savo taisykles, dažniausiai priešingas visuomenėje paplitusioms normoms.

Ar svarbu, kad paauglys turėtų žmogų, kuris jam būtų autoritetas?

Be abejo, visiems augantiems vaikams labai svarbu turėti žmogų, kuris būtų pastovus, patikimas ir nuoseklus tame, ką sako ir tame, ką daro. Tačiau paauglystėje uždavinys yra priešingas – tampa be galo svarbu patirti, kad tu gali visiškai ir absoliučiai tokį žmogų sukritikuoti ir nuvertinti, tam tikra prasme – pilnai išgyventi jo autoriteto griuvimą ir tuo pat metu jausti, kad gali viską pataisyti, kad emocinis ryšys su juo tęsis. Kitaip tariant, svarbiausia, kad autoritetai garbingai išgyventų savo mirtį ir sugebėtų pradėti formuoti santykius su paaugliu kitame, suaugusio žmogaus lygmenyje.

Kodėl jie taip trokšta būti „kaip visi“?

Priešingai, jie trokšta būti „ne tokie kaip mes visi“ - mes, kurie baigiame išnaudoti šios žemės resursus ir uždusti nuo savo pačių veiklos sukeltų gamtos kataklizmų. Jie mano, kad tik jie vieni geriausiai žino, kaip reikia gyventi ir gali mus to išmokyti. „Kaip visi“ tinka ta prasme, kad paaugliai, nuvertinę tėvų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų autoritetą privalo rasti savo terpę, grupę, kurios autoritetui galėtų paklusti ir kurios dalimi jaustųsi. Tai būtinai turi vykti už šeimos ribų, dėl to tokie svarbūs jiems tampa draugai, jų nuomonė, jie tiek daug laiko leidžia kartu, plepa telefonu.

Ar reikia stengtis paauglį labiau užimti, tikintis kad tai padės apsaugoti jį nuo paklydimų?

Svarbu stengtis sulaikyti paauglį nuo drastiškų sprendimų, pavyzdžiui, noro mesti seniai lankomą sportą ar muzikos mokyklą, tačiau tuo pačiu reikėtų suteikti jiems pakankamai laisvės ir autonomijos priimti kitus sprendimus gyvenime. Nuo narkotikų ir alkoholio neapsaugo nei užimtumas, nei moralizavimas. Geriausiai apsaugo mūsų pačių požiūris į šias visuomenės problemas. Net jei moralizuojame ir skaitome paskaitas vaikams apie sveiką gyvenimo būdą, o patys rūkome ir vartojame alkoholinius gėrimus, tai jie tikrai seks mūsų gyvuoju pavyzdžiu, užuot o klausę mūsų pamokymų. Tai įrodo daugelis tyrimų.

Kaip reikėtų bendrauti su paaugliais - kaip ir anksčiau, būti griežtesniems ar tolerantiškesniems?

Deja, nėra vieno recepto. Galėčiau palinkėti nepamiršti, kad nors mūsų paaugliai vaikai darosi panašūs į suaugusius, jie vis tik dar yra tikri vaikai. Nors visi trokštame būti jų draugais, būtent mes esame suaugę ir turime prisiimti atsakomybę bei sprendimus, o ne permesti savo vaikams jų auklėjimo funkcijas.

Todėl nebijokime atvirai išsakyti savo nuomonės, nubrėžti elgesio ribų: „Tu esi nepilnametis ir negali gerti alkoholinių gėrimų. Taip sakau todėl, kad tave labai myliu ir tu man labai rūpi“. Jeigu dukra susiruošė rašyti matematikos kontrolinio darbo apsirengusi mini sijonėliu ir pasidariusi vakarinį makiažą, pasidalinkime savo pastebėjimais: gal jos apranga sukels tam tikrą klasės vaikinų ir matematikos mokytojos reakciją, kurios ji, jei tik susimąstytų, turbūt nelabai norėtų susilaukti...

Dar vienas labai svarbus dalykas: mes jau žinome, kad pyktis, agresija ir priešiškumas kyla iš vidinio bejėgiškumo, beviltiškumo jausmo. Čia tėvai tikrai gali ateiti į pagalbą. Padėkime savo vaikams išgyventi ir galios, ir pripažinimo jausmus – leiskime patiems nueiti į parduotuvę, išsirinkti produktus ir paruošti šeimai pietus, susilaikykime nuo kritiškų komentarų, jei jiems ne viskas iš karto pavyks. Atkreipkime dėmesį, jei sūnus išsako savo nuomonę, nepulkime jos sumenkinti.

Susidaro įspūdis, kad šiandieniniai paaugliai kur kas sunkiau išgyvena šį gyvenimo laikotarpį.

Manau, kad gyvename pasaulyje, kuriame gyvenimo tempas vis greitėja, kur vertybės ir mados, žmonių veidai ir populiarios profesijos keičiasi kaip kaleidoskope ir kiekvienai naujai kartai tenka susidurti su vis didėjančiu išoriniu spaudimu. Todėl įvairių žmogaus raidos tarpsnių krizės gal būt iš tiesų išgyvenamos sunkiau...

Kada tėvams reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus?

Vos tik pajutote, kad problemos įsibėgėja, nelaukdami, kol taps nevaldomos, o skausmas ar kančia, kuriuos patiriate, visiškai nepakeliami.
Taip pat tokiais atvejais:
• jei sužinojote, kad vartoja narkotikus.
• jei kyla problemų dėl alkoholio vartojimo: negrįžta namo, patenka į policiją, yra išblaivinamas.
• jei sužinojote apie agresyvų, su prievarta susijusį elgesį.
• jei įvyko smurtas ar patyrė psichinę traumą (sukrėtimą).
• jei apima nevaldomi pykčio, verkimo ar pakilios nuotaikos priepuoliai.
• jei staiga tapo apatiškas, nesikelia iš lovos, atsisako eiti į pamokas.
• jei pastebėjote pasikeitusius valgymo įpročius: nevalgo arba stipriai persivalgo ir kt.
10 žingsnių, kurie gali tėvams padėti geriau suprasti paauglius ir su jais bendrauti
1. Išmokite žvelgti į paauglį per dvigubus (mažo vaiko ir jaunuolio) akinius. Tai padės atskirti, kuri pusė šiuo metu lemia elgesį ir kokie yra tikrieji jo poreikiai.
2. Nepamirškite, kad kol gyvena su jumis, paaugliui būtinai reikia, kad kas nors jam vadovautų ir būtų iš tiesų suaugęs bei pajėgus visuomet prisiimti atsakomybę.
3. Duodami nurodymus nesivelkite į ginčus, nesiaiškinkite ir nesiteisinkite. Jei vaikas neklauso, padeda „sugedusios plokštelės“ metodas. Žiūrėkite į akis, į visus jo argumentus tvirtu balsu atsakykite kartodami tą patį sakinį. Jūs esate tėvai ir ribas nustatyti privalote jūs.
4. Kritikuokite ne vaiką, bet jo poelgius. Niekuomet nesakykite jam: tu blogas, netikęs, vietoj to pasakykite: „tu pasielgei blogai, netinkamai“.
5. Leiskite vaikams priešintis ir atsikalbinėti, tačiau kartu tvirtai laikykitės savo nuomonės ir išreikalaukite, kad jūsų paliepimai būtų vykdomi. Kiekviename pasipriešinime glūdi liūdesys, pyktis ir baimė. Padėkite vaikams tai išgyventi ir išreikšti, tik tuomet jie galės išaugti tikrai stipriomis asmenybėmis.
6. Leiskite savo vaikams būti kitokiems nei visi, net jei jie ir neatitiks jūsų standartų. Gerbkite jų individualumą ir autentiškumą, o ne pulkite jų taisyti. Priešingu atveju vaikui gali susidaryti įspūdis, kad jis nenormalus ar liguistas.
7. Gerbkite vaikų svajones ir troškimus. Visiems mums įgimta trokšti daugiau nei turime. Žmonės, kurie sugeba svajoti ir turi tvirtą valią, gyvenime pasiekia daugiausiai.
8. Leiskite vaikams klysti. Gyvenimas yra nenutrūkstama klaidų ir jų atitaisymo virtinė. Draudimas klysti nužudo sugebėjimą taisyti savo klaidas ir iš jų mokytis.
9. Niekuomet nesidalinkite savo sunkiais išgyvenimais su vaikais. Tam yra jūsų bendraamžiai ir psichologai. Vaikams yra per sunku teikti jums emocinę paramą, tai darydami jie yra priversti užgniaužti savo pačių jausmus ir poreikius.
10. Jei supratote, kad skaudinote savo vaikus, pirmiausia atleiskite sau taip, kaip norėtumėte kad jums atleistų jūsų vaikai. Juk darėte viską, ką tik įstengėte. Idealių tėvų nebūna. Geri tėvai nuo blogų skiriasi ne tuo, kad nedaro klaidų, o tuo, kaip jie elgiasi jas padarę.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
. ......................................................................................................................................

Jurgita
Darbininke
 
KOMENTARAS 1.
Laba diena,sunui 15m.pradejo nebelankyti mokyklos, maištauja, ko paklausi tyli, o jei atsako tai šaukdamas, rėkdamas. Erzina sese(17m) ir broli(10),atrodo kad jaustų malonuma.Bandziau kalbeti, vis pažadą pasitaisyti, bet vis nuvilia. Ka daryti?




. ......................................................................................................................................

Danguolė
mokytoja
 
KOMENTARAS 2.
Laba diena, sūnus(15m) susirado naujus vyresnius draugus po 16-17m., labai pasikeitė elgesys,tapo agresyvus, pradėjo neklausyti net tėčio (to anksčiau nebuvo), sužinojau,kad mušasi. Jis viską neigia. Tikrai bijau,kad neišeitų į gatvę. Kaip elgtis. Ačiū.

       Atsakymas: Sveiki, Danguole, geriausia būtų bandyti kalbėtis su sūnumi jo pernelyg nespaudžiant ir nekaltinant. Paaugliai dažnai maištauja, kažkuria prasme visiems tėvams tai tenka patirti. Po paauglystės pykčiu ir agresyviu elgesiu dažniausiai slepiasi depresija, kančios, skausmo, nevilties jausmai. Būtent tokius dalykus paaugliai maskuoja bravūrišku elgesiu. Kalbantis apie tai, analizuojant jausmai tampa ne tokie stiprūs, dėl to pagerėja ir elgesys. Pagarbiai, psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė +370 688 42222




. ............................................................................................................................................................................................

  Parašyti komentarą:

 
Kontaktinis asmuo *   
El. paštas *    
Pareigos    
Telefonas