Kalėdinė psichoanalizė.

Kalbėtis apie tai kaip kas jaučiasi artėjant didžiosioms metų šventėms gana sudėtingas uždavinys. Nežinau kaip jūs, tačiau aš per šventes dažniausiai jaučiuosi bjauriai. Na, gal ne per pačias šventes, tikrai ne visuomet, nes tai priklauso nuo to, kaip vis tik pavyksta jas atšvęsti, tačiau bent jau tas iki šventinis, „pasiruošimo“ laikotarpis man sukelia galybę streso.
Pirmiausia pradedu skaičiuoti finansus – ir nervintis, kad apskaičiuočiau teisingai: ne per mažai, nes tuomet bus stresas ir kamuos baimė, kad viskam neužteks, jausiuosi bloga mama ir žmona, kad neišgaliu palepinti savo šeimynos, „juk nors vieną kartą ir mes galime sau ką nors leisti!?”. Bet ir ne per daug: nes tuomet imsiu laikyti save švaistūne ir graužtis, kad esu netikusi nes „pro mano pirštus pinigai ištekai tartum vanduo“, o juk turėčiau juos leisti prasmingiau: taupyti ar sėkmingai investuoti į kokį pelningą projektą.
Toliau seka veiksmų planavimas. Kas ką paruoš ir pagamins, ir kada ką reikia nupirkti ar atvežti, tai jau tikrasis „pragaro ruožas“, kuomet be kasdienių įsipareigojimų, darbų ir rūpesčių dar žūt būt turi surasti laiko lakstyti po parduotuves, šveisti namus, supirkti dovanėles, nulėkti į kirpyklą, į grožio saloną, nusipirkti kokį drabužėlį vakarui ir t.t. ir pan.
Galiausiai vis tik paaiškėja, kad tikrasis išbandymas manęs dar tik laukė. Jis užklumpa tuomet, kai po visų darbų ir prekybos centrų vakare grįžus namo pasirodo, kad viduriniam sūnui būtent šį vakarą skubiai reikia padėti pasidaryti lapės kaukę, vyriausiajam vėl prireikė papildomos šimtinės kažkurios draugės dovanėlei. Mažyliui kaip tyčia šiandieną atsirado sloga, taigi jis pasitinka mane zyzimu ir taikosi įsilipti į mamą kaip į kokią eglę. Nesulaukęs tinkamos reakcijos ima mane mušti. „Jonukai, kodėl mušiesi?“ „Nes taip reikia“ atkerta suirzęs trimetis bamblys.
Tokiomis akimirkomis A. Lindgren knygelės vaikams apie Karlsoną herojaus Mažylio mama atsidususi sakydavo: „Iš tiesų, nuo tokio gyvenimo gali pražilti be laiko“. Na o aš pajuntu, kad man pačiai šiuo metu skubiai prireikė psichoterapeuto pagalbos, pačios intensyviausios ir analitiškiausios, kokia tik iš viso yra įmanoma. Gydytojiška nuojauta man kužda kad atvejis ūmus, todėl nieko ilgiau nelaukusi imu taikyti sau asmeninę psichoanalizę:
„Sustok, mieloji.“, tariu sau. Ir iš tiesų sustoju, užsiplikau kavos, vyresnėliams pasakau, kad negaliu su jais dabar kalbėtis, nes man reikia pabūti tyloje. Vidurinysis, aiškiai kopijuodamas mane tuojau pabūna šeimos konsultavimo specialistu ir laimingas paaiškina vyresniajam: „Supranti, mama jau visiškai nusivariusi ir jai skubiai reikia atsigauti...“
Tačiau su mažyliu taip lengvai išsisukti nepavyks, juk jis tik pradeda bandyti savo savarankiškumo ribas ir jam laikas nuo laiko būtini prireikia pasitikrinti ar gerai funkcionuoja mūsų bendras „mama ir kūdikis“ organizmas. Tik tokiu būdu jis gali pasijusti saugus ir nurimti. Atsidususi apsikabinu sūnelį ir kurį laiką mudu abu susiglaudę žiūrime į miškais apaugusį horizontą. Užsimerkiu ir sakau pati sau: „Aš myliu tave. Aš myliu tave taip stipriai, kad neleisiu tau nusivaryti nuo kojų, mirtinai pervargti, pradėti pykti, nervintis ir skirti paskutinius jėgų likučius gynybai nuo taip netikėtai užplūdusių tokių netinkamų ir „nekalėdinių“ jausmų. Taip, taip, žinau, toks elgesio modelis tau tuojau pat prilimpa, atrodo natūralus ir tinkamas, nes taip didžiąją dalį gyvenimo elgėsi tavo mama, močiutė, dėdės, tetos ir apskritai, visi draugai ir pažįstami. Tačiau jei jie taip ir elgėsi, tai jokiu būdu dar nereiškia, kad kaip tik toks elgesys yra absoliučiai tinkamas ir tau. Galvoje suskamba kažkieno balsas: „Ir kas gi tu tokia, kad galėtum pati imtis viskam vadovauti? Gal būsi ponia Visažinė? Mes visuomet švenčiame Kalėdas žmoniškai ir padoriai; su baltomis staltiesėmis, balta mišraine ir kalėdiniu kalakutu.“ „Ak, liaukis, mama!“ piktai atkertu. Balsas įsižeidęs nutyla, tačiau vaizduotėje vis tiek matau nepasitenkinimo iškreiptą mamos veidą svaidantį į mane įsižeidusius žvilgsnius. Mano apmąstymus nutraukia netikėtas vyro telefono skambutis:
„Katinėli, žinai, šiandieną grįšiu vėliau ir greičiausiai visą šią savaitę nelabai galėsiu tau padėti. Supranti, mes darbe niekaip negalime užbaigti to nelemto kitų metų biudžeto planavimo, o dar kaip sakiau poryt bosai atskrenda ir iki penktadienio žūt būt turiu užbaigti dvi prezentacijas. Kaip tu laikaisi, kaip jūs ten visi be manęs, ar susitvarkysite?“
Iš patirties žinau kad, šiuo metu jam tikrai geriau yra nežinoti nei apie problemas namuose nei apie mano išgyvenimus, todėl nusprendžiu santykių aiškinimąsi atidėti kitam kartui. Sumurmėjusi kažką neaiškaus priduriu, kad produktų sąrašą atsiųsiu sms.
„Atrodo be tavo pagalbos neišsiversiu.“ Liūdnai tariu savo draugei Raganai, kuri iki šiol susirangiusi sofos kampe lakavosi ilgus lenktus nagus. Ragana šypteli kreiva šypsenėle ir ramiausiai viską sudėlioja į vietas: „Jau regiu, kad per šias Kalėdas susiruošei tapti nusivariusia ir pervargusia namų šeimininke, kuriai šventės asocijuojasi su posakiu apie nuvarytus arklius. Jei jau teks dabar pasistengti, nepamiršk už kiekvieną savo pastangą gauti prideramą kompensaciją. Patariu imti tik grynuoju auksu. Esame vertos tiek aukso kiek pačios sveriame!“. Čia Ragana draugiškai pamerkia akį, matyt užbėgdama už akių save menkinančioms mintims apie tai kiek ir ko galėsiu sau leisti suvalgyti per šventes. „O tu iš viso išnyk!“, žybtelėjusi akimis ji staiga užsipuola menamą mamos balsą galvoje. „Nustok apsimetinėti mama, esi tik nesėkmingas tikrosios mamos atspindys kreivame veidrodyje“. Raganos magijos dėka nepatenkintas menamas mamos veidas pavirsta dūmais ir išsisklaido.
Pradžia jau padaryta, ledai pralaužti. Įkvėpiu ir iškvėpiu. Lėtai iš naujo viską apmąstau ir suvokiu, kad ir šiais metais viskas vyks kaip įprasta. Nustebusi suprantu, kad dėl to nesijaučiu blogai, anaiptol! Kol kas iš esmės netrokštu nieko keisti. Greičiau jau priešingai, tikrai esu pasiilgusi bendro, tingaus drauge praleisto laiko su tradicine balta mišraine ir keptu kalakutu. Klausimas kaip pasinaudoti visų kitų artimųjų pagalba ir tarp viso šurmulio, svečių ir įsipareigojimų surasti laiko bent kiek pailsėti ir pabūti drauge su tais, kurie man iš tiesų artimi. Juk mums visiems taip reikia laikas nuo laiko išgyventi bendrumą, artumą vieniem su kitais. Na tai kas, kad galbūt nemokame, bijome, nesuprantame to ką jaučiame vieni kitiems, o mūsų kultūroje tikruosius jausmus ir meilę taip dažnai pakeičia maistas ir dovanėlės? Iš kitos pusės gal tai ir yra tas vienintelis mums dar likęs būdas patirti, kad tikrai galime, dar sugebame, dar pajėgiame būti vieni su kitais drauge ir bent retkarčiais būti vienas kitam geri. Ar ne tokia yra tikroji visų švenčių prasmė? Ar ne tokia žmonių bendruomenės prasmė – padėti išbūti su tais jausmais, su kuriais mums likus po vieną išbūti būtų tiesiog nepakeliama?
Esu mama ir žmona, todėl visiškai išvengti buitinių prieššventinių rūpesčių ir pakilti į sterilias dvasines aukštumas man kol kas tikrai nepavyks. Nusprendžiu, kad per šias Kalėdas turiu padaryti du dalykus kurie yra svarbūs būtent man. Pasižadu nueiti dviese su vyru į baletą ir vieną dieną nuo ryto iki vakaro skirti tingėjimui ir malonumams: pirtis, masažai, baseinas ir grožio procedūros. Pagiriu save už tai, kad pagaliau pasiryžau ir šiais metais vis tik pasiėmiau atostogų, todėl tarpušvenčiu turėsiu kelias laisvas dienas. Nuo tokių minčių iš tiesų pasijuntu kur kas geriau.
Mažylis nurimsta ir važinėjasi su mašinėle ant sofos. Tarpais prisiglaudžia prie mano rankos ir sako: „Aš labai tave myliu. Noriu padėti savo galvytę ant tavęs ir miegoti“. Ir iš tiesų, lyg jis savo oda būtų pajutęs pasikeitusią mano nuotaiką, paglostau jam plaukus. Pykčio fazę pakeitė vaikiškos meilės prisipažinimai. Gera, kad galiu būti šalia, visa tai pastebėti ir išgyventi.
Pasikviečiu vyresniuosius ir paaiškinu, kad vyriausias gaus savo šimtinę tuomet kai padės broliukui pasiruošti matematikos kontroliniam darbui ir susirasti tinkamų kaukei lapių atvaizdus internete. Abu neatrodo labai laimingi tokiu sprendimu, tačiau ganėtinai noriai sutinka padaryti ko iš jų prašoma. Tuomet imu telefoną ir pradedu skambinti „Šeimos tarybai“ kurią sudarome mes: mama, teta ir aš – štai trys banginiai ant kurių nugarų laikosi visi šeimyniniai renginiai. Neskubiai plepėdamos mes susitariame kur, kada ir kaip viskas vyks, pasidalijame darbus, patiekalus ir pirkinius.
Vakare sutikrinusi vaikų darbus ir užmindžiusi mažąjį sulaukiu pareinant vyro apsivarsčiusio didžiuliais pirkinių krepšiais lyg koks Seneslis Šaltis. Kuomet ateina laikas tradiciniam klausimui „Na, kaip gi jūs?“, atsakau: „Žinai, mielasis, taip pavargau, visai nusivariau belakstydama po tas parduotuves, visur pilna žmonių. Tačiau viską nupirkau ką norėjau. Be to, mačiau tokį juodą vilnonį paltuką šilkiniu pamušalu, tikrai man labai tiktų“. Mano brangiausias truputėlį atsitraukia ir pakreipęs galvą į šoną nepatikliai žvelgia į mane. Tokiais atvejais jis visuomet man primena kažkokį plėšrų paukštį ar žvėrelį iš kurio kėsinamasi atimti šviežienos gabalą. Tačiau pagaliau jo veide atsiranda gudri įgudusio derybose vadybininko šypsenėlė, jis prisitraukia mane artyn ir bučiuodamas tiesiai į lūpas taria: „Hm, tai sakai juodas vilnonis paltukas šilkiniu pamušalu? Na, kai gausiu sekančių metų bonusą, tuomet galėsime pagalvoti ir apie tai.“ Ragana pasipiktinusi prunkšteli ir jau žiojasi išrėžti kažką apie žvirblį rankoje ir briedį lankoje, tačiau aš maldaujamai prispaudžiu prie lūpų pirštą ir slapta mirkteliu jai už vyro nugaros. Juk geras seksas patinka abiem, o už mano kalėdinę dovanėlę brangusis aiškiai taikosi gauti savo kompensaciją.


Planas kaip per šventes netapti nusivariusia namų šeimininke:

1. Nedarykite visko viena. Jūs turite teisę gauti artimųjų šeimos narių paramą ir pagalbą, įjunkite juos į šventinę ruošą.
2. Darbus ir pirkinius, pramogas planuokite drauge su visa šeima ir kaip galima anksčiau, neatidėliokite visų pareigų paskutinei minutei, tai paprastai sąlygoja pervargimą ir perdegimą.
3. Nuspręskite, koks bus šventinių dovanų ir pirkinių biudžetas ir apmąstykite ar tai jums priimtina. Pridėkite dar apie 20% nenumatytoms išlaidoms.
4. Apsispręskite ir būtinai pasidovanokite sau kalėdinę dovaną. Jūs tikrai esate jos verta už visą triūsą ir rūpestį. Tai turi būti kas nors, kas galėtų suteikti jums asmeniškai džiaugsmo: knyga, kinas, kavinė, koncertas, vakarėlis su draugėmis ar koks nors pirkinys. Svarbiausia kontekstas – jūs apdovanojate save už nuveiktus darbus, ir taip nepelnytai neišskiriate savęs iš kitų žmonių kuriuos mylite.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222
. ......................................................................................................................................

     Komentarų nėra
. ............................................................................................................................................................................................

  Parašyti komentarą:

 
Kontaktinis asmuo *   
El. paštas *    
Pareigos    
Telefonas