Panikos ataka arba jausmai už užuolaidos
Sunku apibrėžti kas yra nerimas. Dažniausiai sakome – tai toks nemalonus, neaiškus jausmas, įtampa, baimė, nelaimės, grėsmės nuojauta. O blogiausia jog kuomet nerimaujame, iš tiesų nelabai žinome, kodėl taip prastai jaučiamės. Lyg ir nėra aiškios, konkrečios priežasties, arba ji neatrodo mums tokia didelė ir reikšminga, kad šitaip sujauktų savijautą ar apskritai gyvenimą. Nerimas neatsiejama žmogiško patyrimo dalis, tačiau kartais jo būna tiesiog per daug, jis ateina kaip panika, siaubas, nerimo priepuolis ar dvasinės pusiausvyros sutrikimas. Kartais tai būna įkyrios, nerimastingos, pasikartojančios ir visiškai neracionalios mintys:
• ar tikrai užrakintos durys?
• ar užsuktas čiaupas?
• Ar gali nutikti kas nors baisaus?
• Gal važiuojant automobiliu nuleis padangą?
• Ar bute neįvyks gaisras bute kol atostogausiu?
• Gal artimieji susirgs sunkia ir nepagydoma liga?
Nerimas turi savo somatinę išraišką – fizinius kūno poūčius, kurie gali tiksliai kopijuoti sunkios fizinės ligos simptomus. Tai dusulys, smaugimo, krūtinės spaudimo jausmas, skausmai širdies plote ir tachikardija (širdies plakimas), kąsnio kakle jausmas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Rečiau: dažnas šlapinimasis, kūno raumenų tonuso pakitimai: staiga jis išnyksta ir žmogui „pakerta kojas“ arba apima nervinis drebulys, tirpsta oda ir galūnės, ištinka šalčio ir karščio bangos ir t.t. Jei kada nors ir jūs jautėte ką nors panašaus, greičiausiai tai susiję su jausmais slypinčiais „už užuolaidos“.
Psichikos darbą galime palyginti su teatru. Jame yra ryškiai apšviesta scena, traukianti dėmesį, užkulisiai, sėdintys salėje žiūrovai ir t.t. Teatro scenoje vyksta veiksmas, vaidinamos pjesės ir įgyvendinami mūsų gyvenimo scenarijai. O psichikoje veikiantys aktoriai dažniausiai yra jausmai, išgyvenimai ir būsenos. Scena traukia dėmesį, o nereikalingi jausmai nukišami į užkulisius arba „už užuolaidos“.
Sakote, kad jums taip nėra? Taip jums nenutinka, kad viską ir visuomet aiškiai žinote ir suvokiate, ką ir dėl ko darote gyvenime, kur einate, ką kalbate ir vis kita? Kas čia per paistalai apie kažkokias užuolaidas, susierzinsite jūs. O iš tiesų mes visi turime kažką, į ką išmokome nekreipti dėmesio ar net gyventi lyg to visai nėra. Kiekvienas jau iš savo šeimos, iš vaikystės atsineša rinkinį tokių išgyvenimų ir būsenų kurių įprato nerodyti kitiems, o sunkesniais atvejais taip stipriai nerodyti, kad ir patys pamiršo, jog tokie iš viso egzistuoja.
Panika, siaubas, išgąstis, pyktis, seksualinis jaudulys, bejėgiškumas, įniršis, baimė būti atstumtu ar vienišu, troškimas sunaikinti konkurentus, visagalybės ir totalios situacijos kontrolės poreikis – tai tokie jausmai kurių nenorėtume jausti, suprasti, išgyventi. Jie priklauso „neliečiamų“ arba „išstumtų“ jausmų kategorijai, kurių taip ir norisi nejausti. Mūsų psichikoje jie dažniausiai laikomi už tam tikros užuolaidos, paslėpti tačiau ir „ne visai“. Jų nenorime matyti, tačiau tam tikrą ryšį su jais vis tik galime turėti. Na, jei jie ir už užuolaidos, jų nesimato, tačiau paslėpta negiliai – kai jie pradeda nerimti, triukšmauti, rėkauti, trypti kojomis ar kaip nors kitaip apie save praneša, mes imame jausti nerimą, o gal baimę ir ypač nenorą kad kas nors pasikeistų – neduok Dieve, jie išlys iš užuolaidos – sujauks taip seniai nusistovėjusį gyvenimo ritmą. Panašiai būtų jei žmogus iš gatvės staiga atsidurtų ryškiai apšviestoje teatro scenoje – juk sugriautų visą spektaklį ir būtų taip gėda, pikta ir nejauku!
O kodėl gi tos „neigiamos emocijos“ negalėtų taip ir likti už tos užuolaidos? Paklausite jūs. Na, tiesą sakant, negalėtų, dėl dviejų svarbiausių priežasčių: pirma, ilgą laiką laikomi atskirti nuo gyvenimo intensyvūs pergyvenimai pasikeičia, – jie „sulaukėja“ – tampa neatpažįstami, ryšys su jais nutrūksta, o žmogaus gyvenimui ima trūkti svarbių spalvų, jis nusenka ir tampa nuobodus, pilkas. Ir antra – kad ir kaip nesinorėtų, bet gyvenimas yra sudėtingas ir kelia pačių įvairiausių išgyvenimų, todėl užuolaida yra nepatikima – gyvenimo vėjai ją nuolat pakelia ir bent jau banguoja, štai tada į sceną išsiveržia laukiniai ir nekontroliuojami išgyvenimai ir dar ne blogiausias variantas jei tą ištrūkusį Džiną pavyksta sugauti ir uždaryti panikos atakos butelyje.
Štai istorija kurią papasakojo Rūta:
Aš niekuomet nebuvau neištikima savo vyrui. Žinau, esu simpatiška, nuolat susilaukiu vyrų dėmesio, ir nuolat aplinkui yra gerbėjų, tačiau aš tiesiog negaliu. Negaliu net įsivaizduoti tokių santykių. Mano vyras, taip, jis turėdavo meilužių, tai prasidėjo neužilgo po vedybų. Kai paaiškėdavo jo susižavėjimas kokia nors nauja „pasija“, pradžioje mes smarkiai pykdavomės. Jis teisindavosi, jo kitaip tiesiog negali, „pernelyg lengvai įsimyli“, tokios jau jautrios širdies vyriškis man pasitaikė. Tačiau skirtis nenorėjome, auginome dukrelę, be to, aš ir neįsivaizdavau, kad galėčiau viena pragyventi – juk mano algelė nedidelė, o dar tekdavo prižiūrėti provincijoje gyvenančią ir nuolat sergančią tetą. Kenčiau vyro nuklydimus į šalį kelerius metus ir nieko negalėjau padaryti. Mintyse vadindavau jį „paleistuviu“, „bjaurybe“ ir „kraujasiurbiu“ – jausdavausi tokia išsekusi, lyg iš tiesų mūsų santykiai iš manęs baigtų išsiurbti paskutines jėgas. Kartą jis net sugebėjo pasimylėti su mano drauge kai ji su savo vyru buvo atėjusi pas mus į svečius. Man buvo labai gėda ir labai pikta, bet palikau juos kitame kambaryje ir apsimečiau, kad nieko nepastebėjau. Galiausiai ir mano gyvenime kažkas ėmė keistis. Netikėtai man pasiūlė naujas pareigas, paaukštino. Pradėjau geriau uždirbti ir, aišku, geriau jaustis. Vieno firmos vakarėlio metu susipažinau su maloniu vyriškiu, kuris iš karto man patiko. Atrodo toks niekuo neypatingas, neišsiskiriantis. Toks truputėlį meniškas, maloniai apšiuręs ir savas. Dirbo reklamos vadybininku mūsų klientų firmoje. Vien tik nuo jo žvilgsnio man širdelė suspurdėdavo ir kūną užliedavo malonus jausmas. Vyras aiškiai suprato, kad jis man iš tiesų patinka, dar anksčiau už mane pačią, vos tik užmatė mus drauge. „Pasilinksmink,“ pasakė jis man vieną vakarą, kai aptarinėjome naujuosius pažįstamus, „manau, dabar tavo eilė“, ir šlykščiai išsiviepė. Aš taip įsiutau, jog nusprendžiau „Gerai, velnias nematė, iš tiesų, kodėl jam viskas galima, o man tai ką, ne“??? Kai naujasis pažįstamas pasikvietė mane dviese pavakarieniauti, ilgai nedvejojusi sutikau. Tačiau čia ir prasidėjo visos bėdos. Jau prieš kelias dienas pradėjau darytis lyg nesava, tapau išsiblaškiusi, nuolat kažką pamiršdavau, nežinia apie ką galvodavau, keisčiausi vaizdai lįsdavo į galvą, pradėjau bijoti kad nutiks kažkas baisaus. Tai apsiverkdavau be priežasties, tai širdis imdavo plaki be perstojot, teko gerti mamos pasiūlytus valerijono lašiukus, gudobelės tinktūrą, kad praeitų. Tačiau kai atėjo pasimatymo diena, nusprendžiau, kad mažiau nerimaučiau pasivažinėti dviračiu. Pasiėmiau dukters dviratį ir sėdusi ant jo išdūmiau į plentą – dviračiu nesivažinėjau nuo mokyklos laikų, o tą dieną kaip kokia beprotė myniau kokias dvi valandas be sustojimo. Galiausiai grįžau namo, susiruošiau ir nuvažiavau į numatytą restoraną. Ir čia, įsivaizduokite: gražus vasaros vakaras, šilta, malonu, jauku. Aš ateinu į restorano terasą pasipuošusi, pasidažiusi ir jau iš tolo pamatau savo pažįstamą vyriški, matau kaip jis šypsodamasis pakyla iš savo vietos ir eina manęs pasitikti, tačiau iki staliuko aš nueiti nespėjau. Mane ištinka panikos ataka, pirmoji gyvenime. Širdis ima plakti kaip pašėlusi – pulsas 140 ar daugiau, užplūsta baisus panikos jausmas, siaubas kad tuojau numirsiu ir aš susmunku tiesiai terasoje, prie naujojo draugo kojų, gaudydama orą kaip žuvis išmesta į krantą. Abu mes baisiausiai išsigąstame. Tuo metu buvau tikra, kad mane ištiko širdies smūgis ir infarktas, keikiau save, kam laksčiau pusę dienos su tuo dviračiu lyg išprotėjusi. Pasimatymas baigiasi tuo, kad vietoj vakarienės kandidatui į meilužius teko kviesti greitąją pagalbą, lydėti mane į ligoninę ir dar paskambinti ir viską papasakoti mano vyrui. Miriau iš gėdos, tačiau turiu prisipažinti, kad buvo ir savotiškai džiugu, kad jis toks rūpestingas – pasiliko šalia, ramino ir laikė už rankos, draugiškai kalbėjosi su manimi ir su gydytojais, o mano vyras tai juk niekuomet taip nesielgdavo…“
Kuo garsiau ima reikštis ir triukšmauti nepageidaujami išgyvenimai nukišti už užuolaidos, tuo intensyviau privalo vykti veiksmas pagrindinėje scenoje, kad žiūrovai nesusigaudytų kokia yra tikroji padėtis. Šiuo atveju baimė dėl sveikatos ir įsitikinimas jog ištiko „širdies smūgis“ nustelbė kitus ne mažiau intensyvius išgyvenimus: gundymą, erotinį susijaudinimą ir flirtą. O gal net įsimylėjimą ir agresyvų troškimą atkeršyti vyrui. Panikos ataka kaip kompromisas leido Rūtai ir ateiti į pasimatymą, ir tuo pat metu į jį neateiti. Ir priartėti prie seksualinio troškimo patenkinimo ir išlaikyti jį už užuolaidos: na, juk ji ateidama į pasimatymą apalpo ir galima sakyti, jog tiesiogine prasme „nesuvokė ką daro“. Tuo pat metu jai atvirai pripažinti savo artumo ir meilės poreikius gali būti mirtinai pavojinga – juk ji tuomet niekuo nebesiskirtų nuo savo vyro, ant kurio labai pyksta ir laiko ištvirkėliu.
Kuomet mus staiga užlieja panika, siaubas, nerimas, į tai tiesiog negalima nekreipti dėmesio. Tai svarbus vidinis signalas: „sustok, ką tu su manimi darai?“ – sako mums mūsų siela. Kartais man rodosi, jog būtent panikos atakos rodo susiklosčiusią ribinę gyvenimo situaciją – kuomet žmogus žūt būt stengiasi gyventi nematydamas ir nejausdamas to, kas yra tiesiog neišvengiama ir tai panašu į bandymą paneigti realybės principus ir rėmus. Iš tiesų, panašiai kaip žuvis bandytų iššokusi iš vandens įrodyti, kad ji gali egzistuoti ore. Tik šiuo atveju mums kyla noras paneiti kažką labai svarbaus mus supančiuose artimuose santykiuose su kitais žmonėmis. Juk mes gimstame, gyvename ir judame šeimose, bendruomenėse, grupėse – visoje sudėtingoje ir persipynusioje tarpasmeninių jausminių ryšių matricoje kaip savotiškoje gyvybinėje mus saugančioje ir maitinančioje terpėje. Natūralu jog jei bandome ją paneigti ir iš jos išsiplėšti, siela reaguoja taip, lyg ją statytume į mirtiną pavojų, – prarasti savo vidinį identitetą, labai esminę žmogiškumo dalį, o kartu ir savęs jausmą. Myliu dramatiškus žmones, be jų pasaulis būtų žymiai nuobodesnis niūresnis. Jų jausmai kaip ryškūs fejerverkai, greitai užsižiebia, sugundo ir greitai užgęsta… Rūtos panikos ataka ne tokia, ji daugiaprasmė. Paradoksaliu būdu taip pasireiškia ir teberusenanti meilė savo vyrui, aiškiai suvokiant jo neįgalumus bei trūkumus – noras išlikti ištikimai, noras išsaugoti vidinį vientisumą, sutarti su savo sąžine – kilnus noras…
Kaip elgtis jei jus ištiko panikos ataka:
– nerimo priepuolis yra skambutis į duris, kažkas jūsų gyvenime vyksta tikrai svarbaus, laikas sustoti ir apmąstyti kas gi tai galėtų būti.
– prisiminkite, kad nors panika yra tikrai labai nemalonus ir bjaurus patyrimas, dėl paties nerimo priepuolio jūs niekuomet neprarasite sąmonės, neišprotėsite ir nenumirsite. Jūsų negali ištikti nei insultas, nei infarktas, nei mirtinas dusulys ar širdies smūgis.
– Beužsivedančios mintys apie onkologines ir kitas sunkiai pagydomas ar retas ligas yra nerimo sutrikimo dalis ir tai patiria daugelis žmonių.
– Nerimo jausmas auga lyg sniego gniūžtė riedanti nuo kalno. Kol ji dar neįsibėgėjo sustabdyti ją yra nesunku, kai ji įgavo pagreitį, padėti gali tik vaistai. Pirmiausia aiškiai sau įsivardinkite ko jūs konkrečiai bijote ir ką galėtumėte padaryti, kad būtų ramiau. Jei patiriate fizinius simptomus, būtinai pasikonsultuokite su bendrosios praktikos gydytojais ir atlikite visus paskirtus tyrimus.
– Geriausia sutelkti mintis į tai, ką tuo metu darote, galvoti tik apie paprastus konkrečius dalykus, jei nepavyksta, susitelkite į savo kvėpavimą ir sąmoningai kvėpuokite santykiu 4:6. Skaičiuodami iki keturių įkvėpkite, iš naujo skaičiuodami iki šešių iškvėpkite.
– jums reikalingas žmogus su kuriuo galėtumėte aptarti tai kas vyksta jūsų gyvenime. Tai gali būti jūsų artimas draugas, pažįstamas arba psichoterapeutas.
– jei vis tiek jaučiatės blogai, išgerkite raminančių vaistų. Juos gali išrašyti šeimos gydytojas arba psichiatras. Šie vaistai puikiai veikia ir „iš kišenės“ – vien žinojimas kad juos turi padeda išvengti beprasidedančios panikos atakos.
– Nebijokite papasakoti artimiesiems apie tai, kas jums nutiko ir ieškoti pagalbos. Šiais laikais tai net gi madinga ir visi gerokai lengviau kalba apie depresiją ir nerimą negu apie savo finansinę situaciją.
Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222