Psichosomatiniai sutrikimai

Šeimos gydytojai tikrai žino pacientų grupę, kuri, kaip sakoma, ieško ligos. Manoma, kad tokių gali būti net trečdalis visų pacientų. Ar bent dalis jų kreipiasi į jus? Gal kai kurie kreipiasi dėl kitų priežasčių, bet konsultacijų metu išsiaiškinate apie psichosomatines problemas?

Savo psichoterapijos praktikoje neretai susiduriu su taip vadinamus “psichosomatinius sutrikimus” turinčiais pacientais. Dažniausiai žmogus kurį laiką kankinasi dėl neaiškių, neapibrėžtų kūno pojūčių ar skausmų ir dėl to pirmiausia kreipiasi į šeimos gydytojus. Atlikus standartinius, o neretai ir išplėstinius tyrimus paprastai jokios somatinės ligos nenustatoma, tada pacientas siunčiamas pas psichiatrus ar psichoterapeutus. Dažnai pats žmogus būna nusiteikęs labai skeptiškai dėl šio vizito. Jis ar ji patiria fizinę kančią ir pirmiausia tikisi surasti ir diagnozuoti kokią nors fizinę negalią. Pasiūlymas apsilankyti pas psichikos sveikatos specialistus nustebina, o neretai ir supykdo. Kalbantis išryškėja tam tikros emocinės problemos, tačiau tikrai ne visi pacientai pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Dalis taip ir lieka skeptiškai nusiteikę ir tęsia apsilankymus pas fizinės sveikatos specialistus, deja, neretai beprasmiškai.

Gal galite paaiškinti, kodėl atsiranda, kaip išsivysto psichosomatiniai sutrikimai/ligos? Ar jos daugiausiai susiję su stresu, nerimu? Neišreikštomis emocijomis?

Psichosomatiniai sutrikimai susiję su pernelyg dideliu emociniu krūviu, kurį patiria psichika. Tai gali būti tiek stresas, tiek skaudūs, traumuojantys išgyvenimai, tiek ir neįsisąmoninti jausmai. Kiekvienas mūsų jausmas turi savo fiziologinį, “kūnišką” komponentą. Juk neretai sakoma: “širdis sustingo iš baimės” arba “šokinėjo iš džiaugsmo”, nuo įtampos “trūko oro”, “skausmas užgniaužė gerklę” ir kt. Esmė yra tame, jog kai mūsų psichika, susiduria su pernelyg stipriais ir jai nebepakeliamais, užliejančiais išgyvenimais, ji permeta juos į kūną – atsiranda jausmui skirti fiziniai pojūčiai. Tai labai senas psichologinis mechanizmas padedantis mums pavojaus, streso metu išlaikyti blaivią sąmonę, nesutrikti ir reaguoti tinkamai į situaciją. Fiziniai pojūčiai tuo metu palengvina psichikos darbą. Tuos pojūčius mes visi esame tikrai ne kartą išgyvenę ir jie yra mūsų sveiko funkcionavimo dalis.

Psichosomatiniai sutrikimai atsiranda tuomet, kai šie pojūčiai užsitęsia, tampa kankinantys, tarsi fiksuojasi ir ima kartotis. Tam tikromis sąlygomis jie gali sukelti panikos sutrikimus ir rimtas psichosomatines ligas. Jos nuo psichosomatinių sutrikimų skiriasi tuo, kad pasižymi ir fiziniais kūno pažeidimais, jas sunkiau gydyti, nes reikia iš tikrųjų gydyti ir kūną, ir sielą. Tai tokios psichosomatinės ligos kaip: opaligė, arterinė hipertenzija, skydliaukės hiperfunkcija, reumatoidinis artritas, opinis kolitas ir kt. Jų metu nustatyti tą emocinį komponentą, kuris provokuoja ligą yra pakankami sudėtinga.

Beveik visiems gerai pažįstamas psichosomatinis sutrikimas – kai suka vidurius prieš egzaminą, labai svarbų pokalbį ar pan. O auštą kraujospūdį kelia nebūtinai cholesterolis, tą puikiai daro ir stresas. Kokias fizinių negalavimų ir emocijų sąsajas išskiria specialistai, ar yra aiškiai nustatytų kūno, tam tikrų organų ir psichikos sąveika? Gal galėtumėte pavardinti? Gal kiekvieno žmogaus psichosomatika veikia individualiai?

Nėra tokio dėsningumo, kad koks nors jausmas visiems žmonėms sukeltų tuos pačius fizinius pojūčius ir negalavimus. Tačiau yra tam tikros mūsų kūno vietos, kurios yra jautresnės, labiau pažeidžiamos ir stipriau nukenčia nuo intensyvių emocijų. Dažnai esant nerimo sutrikimams būna ir:
– stiprus ir dažnas širdies plakimas ir širdies virpėjimas (palpitacija),
– skausmas ir diskomfortas krūtinės ląstoje,
– padažnėjęs kvėpavimas ir/ar oro trūkumas,
– „įstrigusio kamuolio gerklėje“ arba smaugimo jausmas kakle,
– šaltkrėtis arba atvirkščiai – karščio pylimas,
– galvos svaigimas,
– prakaitavimas, drebulys,
– odos pašiurpimas, dilgčiojimas
– nutirpusios galūnės (kojos ima drebėti, darosi kaip vatinės ir žmogus ima galvoti, jog tuojau nukris, nepaeis, nualps).
– pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai ir viduriavimas.

Kiekvienu atveju fizinius reiškinius sukėlę jausmai yra individualūs. Dažniausiai tai būna tokie stiprūs ir prieštaringi jausmai, kad juos labai sunku įsisąmoninti ir suvokti. Taip gali nutikti, kuomet jaučiame tam pačiam žmogui ir pyktį, ir neapykantą ir, deja, meilę, prisirišimą. Arba tas pats žmogus mus ir žavi ir gąsdina ir kelia pavydą. Taip pat psichosomatinių sutrikimų priežastis nebūtinai yra vien tik stiprūs jausmai, tai gali būt ir trauminiai išgyvenimai, skaudus, neįsisąmonintas, pamirštas patyrimas. Bet kokiu atveju šiuos sutrikimus sukelia tai, kas panašu į susiraizgiusį kamuolį iš jausmų, minčių, patyrimo, emocijų, prisiminimų, baimių, fantazijų, asociacijų ir kt. Neretai psichosomatinius sutrikimus sukelia agresyviosios mūsų dalies apraiškos. Taip nutinka žmonėms, kurie dėl savo asmeninių savybių gyvenime yra pasirinkę kelią būti malonūs, mandagūs, paslaugūs. Savo pykčio, nepasitenkinimo, susierzinimo jausmus jie tikrąja to žodžio prasme slopina.

Manoma,kad tokiu būdu sužadinama simpatinė nervų sistemos dalis, bet dirginimui neturint iškrovos susergama psichosomatine liga. Taip nutinka arterinės hipertenzijos ir daugelio autoimuninių ligų atveju. Jei išstumiami ir neigiami globos ir rūpesčio poreikiai, bergzdžiai sužadinama parasimpatinė nervų sistema, gali atsirasti opaligė.

Vaikams, ko nors labai nenorint, ko nors vengiant ir bijant, dažnai skauda pilvą; temperatūra kyla vien dėl neigiamų emocijų darželyje. Ar tiesa, kad šia prasme vaikai dar jautresni nei suaugusieji, dažniau patiria psichosomatinių sutrikimų? Jei taip, kodėl taip yra?

Taip, vaikystėje mes visi esame jautresni ir labiau pažeidžiami, nes apsauginiai psichikos mechanizmai dar yra nebrandūs ir nesusiformavę. Vaikas emocijas išgyvena ir išreiškia tuojau pat, betarpiškai, spontaniškai, reaguodamas ir kūnu ir siela. Kai to padaryti jis negali, kuomet baiminasi aplinkinių reakcijos ar tiesiog nepajėgia, jo jausmai labai greitai pereina į kūną ir atsiranda taip vadinamos psichosomatinės reakcijos. Dažnai vaikai savo skausmą ar liūdesį parodo sutrikusiu, nekontroliuojamu, neadekvačiu elgesiu. Tačiau pyktis ar susierzinimas, taip pat baimė, gali pasireikšti pilvelio skausmais. Vaikas, kuris nenori atsiskirti nuo mamos, kuriam nepatinka darželis, kaip tyčia ima ir suserga. Tokiu būdu mažylis somatizuoja atsiskyrimo nuo mamos liūdesį ir skausmą, baimę ir pyktį,nes jais pasidalinti su mama negali – juk ji verčia jį lankyti darželį. Tuo pat metu gaudamas iš ligos ir antrinę naudą – sergantį jį slaugo mama.

Egzistuoja nuomonė, jog beveik visų ligų pagrindą sudaro tam tikros psichologinės priežastys. Kai kurie drąsiai teigia, kad nuo to priklauso net onkologiniai susirgimai. Ar nepavojinga pereiti į tokį kraštutinumą? Pvz., užuot atlikus tyrimus ar netgi turint diagnozę, nesigydyti vaistais, o ieškoti „vidinės ramybės“, tikintis taip pasveikti.

Ne, aš nemanau, kad visų fizinių ligų pagrindas yra emocijos. Manau, jog yra nemažai ligų, kurios turi labai aiškų biologinį ar genetinį pagrindą. Nors kiekvienoje ligoje mano manymu yra ir psichologinis komponentas, jo taip pat nereikėtų pervertinti. Savo darbe visuomet vadovaujuosi taisykle, jog pirmą kartą dėl psichosomatinių sutrikimų besikreipiantis žmogus visuomet privalo pirmiausia atlikti visus standartinius, o jei reikia ir specifinius fizinius tyrimus. Jie padeda nustatyti somatines ligas ir leidžia nesuklysti. Vienas tokių svarbių tyrimų yra skydliaukės hormonų koncentracija kraujyje. Jos sumažėjimas gali sukelti būkles, kurios labai primena depresiją, tačiau ši depresija nesveiks nei nuo vaistų nei nuo pokalbių (sielos raminimo), ją galima nesunkiai pagydyti paskyrus gerti skydliaukės hormonus, kurių trūkumas ir sukėlė šią būklę.

Jei žmogui ką nors vis maudžia, skauda, gydytojus perėjo – priežasčių nerado, jis gal ir gali susimąstyti, jog tai ne fiziniai negalavimai. Bet kaip pačiam išsiaiškinti, kur slypi priežastis, kaip sau padėti, nuo ko pradėti?

Jeigu vargina skausmai ir kiti pojūčiai, o medicininiai tyrimai yra normalūs, greičiausiai jūs išgyvenate kokią nors krizę. Verta pamąstyti apie tai: ar pastaruoju metu nebuvo kokio nors skausmingo, traumuojančio įvykio, netekties (skyrybos, darbo praradimas, artimo žmogaus liga, išėjimas į pensiją ar kt.). O gal jus vargina nuolatinis, besitęsiantis stresas, gyvenimiška situacija, kuri verčia jaustis nepajėgiu ar bejėgiu? Vis tik atsiradus psichosomatiniams sutrikimams, dažniausiai tai reiškia, jog jums reikalinga specialisto pagalba. Juos sukelia psichinės gynybos mechanizmai, kurie yra nesąmoningi, vadinasi pats tų priežasčių jūs pamatyti negalite, jums reikalingas “veidrodis” arba psichoterapeutas. Linkiu nelaukti, kol skausmai taps visai nepakeliami, o kreiptis pagalbos tuomet, kai tik pasijutote blogai.

Skaičiau tokią mintį, jog asmenys, turintys psichosomatinių sutrikimų, dažnai pasižymi problema, vadinama aleksitimija. Tai reiškia, kad žmogus labai sunkiai arba visai negali įvardyti savo jausmų ir būsenų. Ką apie tai manote, ar ir jūs pastebite šį požymį, kai susiduriate su psichosomatinių sutrikimų turinčiais žmonėmis?

Taip, tai pagrindinė problema žmonių, kurie turi psichosomatinius sutrikimus. Aleksitimija – tai esminis žmogaus nesugebėjimas įsisąmoninti savo jausmus ir suvokti jų ryšį su liga. Tuomet jausmas neiškraunamas žodžiais ar fizine veikla ir permetamas į kūną, jo organus. Tokiu būdu psichika tarsi “kalba per kūną” ir atsiranda psichosomatiniai sutrikimai bei ligos. Aleksitimija pasižymintis žmogus gali būti intelektualus, išsilavinęs, apsiskaitęs, daug pasiekęs gyvenime, tačiau pokalbio metu paaiškėja, kad jo kalboje visiškai nėra žodžių kurie atspindėtų jo jausmines būsenas. Jausmus jis įvardija tik per kūno pojūčius. Dažniausiai jis vengia apskritai bet kokių emocinių išgyvenimų, ką jau kalbėti apie sugebėjimą juos atpažinti, todėl gali atrodyti kiek “sausokas”, blankus ir mechaniškas.

Tokiais atvejais gerai padeda psichoterapija – tai būdas pažinti save ir savo jausmines būsenas bei jas išreikšti žodžiais ir po truputį keisits. Kuomet pavyksta tai padaryti, simptomai tampa nereikalingi.

Bet kokiu atveju, tam, kad išvengti psichosomatinių sutrikimų, patariu laikytis kelių taisyklių:
– Verta peržiūrėti savo darbo ir poilsio režimą. Gal jūs pastaruoju metu per daug dirbate, per mažai ilsitės, nes laisvalaikiu dar rūpinatės kitais? Paprastai rekomenduoju žmonėms laikytis taisyklės 3x8: 8h darbo, 8h miego ir 8h laisvalaikio.
– Dar patariu įrašyti save į svarbių sau asmenų sąrašą. Supraskite, jūs negalėsite pasirūpinti tinkamai nei kitais nei darbu jei pirmiausia nepasirūpinsite savimi, savo poreikiais, nepastatysite jų į pirmą vietą.
– Gyvenimas susideda iš buvimo ir darymo. Mes visi šiais laikais esame paskendę veiksme, mes lekiame, einame, bėgame, skubame gyventi, veikti, ką nors vis turime padaryti. Taip psichikoje kaupiasi neišgyventos emocijos, vėliau sukeliančios simptomus, nes joms tiesiog nėra vietos mūsų gyvenime. Suteikite sau galimybę pabūti su savimi ir savo jausmais. Tai ne mažiau svarbu nei gerti vaistus.

Pasivaikščiokite, pamedituokite, pasvajokite. Suplanuokite laiką taip, kad jame būtų vietos ir laiko jausmui ir išgyvenimui.
– Kalbėkitės. Nepamirškite pagrindinio sveikimo principo: jausmas, kuris išgyvenamas turi būti sudėtas į žodžius, tuomet jis nebekels simptomų. Skirkite laiko ir jėgų santykiams ir kalbėkitės su jums artimais žmonėmis apie viską kas jus tuo metu jaudina.

Gyd. psichoterapeutė Agnė Kirvaitienė.
Email: info@psichoterapijoscentras.lt
Mob. Tel.: +370 688 42222